pavija

pavijà sf. (3^b) 1. Prk koks nors daikčiukas siūlų kamuoliui vyti (ppr. skudurėlis, popieriaus gniužuliukas): Pavijà nedidelė – siūlų daug Dbk. Kamuolio tik pavijà didelė: siūlų maža bėr Slm. Nupirkau siūlų kamūlį, o pavijà kaip dvi degtukų dėžikės Krš. Užteks siūlų, ba kamuolys be pavijõs Žmt. Pasiimk didesnę pãviją, bus smagiau vyti Ldvn. Pjovė žąsis, reiks iš gerklių prisidžiovinti pavijų̃ (padaro iš gerklių riestainėlius, sudžiovina, kartais dar žirnių pripila, kad barškėtų, ir vartoja siūlams vyti) Jnšk. Išpjauk žąsies gerklę, bus pavijóm Ml. 2. Rdm trečioji virvės šaka, kuria pavijojama: Pavijà visuomet turi būti ilgesnė Igl. Pãviją reik nuvyti plonesnę negu vielos, tada būna gražesnis botagas Gs. Par daug drūktą (storą) pãviją pasitaisei Brs. Nusipirksiu kančiukėlį šešių šimtų žalių šilkų ir dratelio pavijėle Igl. 3. virvės šaka: Atskiras suvejamas virvutes vadina pavijom Rmš. Virvė nuvyta iš trijų pavijų̃ Žg. 4. žr. pavijys 2: Kūdikius šilkais vysto, pavijėlėmis pavijoja LTII555(Bs).